Cereroje aptikta gyvybei būtinų organinių junginių

Mokslininkai nykštukinėje planetoje Cereroje – didžiausiame asteroidų žiedo, esančio tarp Marso ir Jupiterio - aptiko organinių junginių. Organiniai junginiai yra fundamentalios gyvybės „statybinės medžiagos“ Žemėje, o šis atradimas reiškia, kad ir Cereroje „galėjo išsivystyti primityvių gyvybės formų“

 

Sibire- keisto gamtos reiškinio suformuotos sniego gniūžtės- vienos sulig teniso kamuoliukai, kitos metro skersmens dydžio. Teigiama, kad dėl visko kaltas vėjas, kuris mažus ledo lašus sugeba ritinti per šaltą žemę kol taip susiformuoja gniūžtė, kurios vėjas jau nesugeba pastumti.

Panašūs gamtos reiškiniai užfiksuoti 2014metais Suomijoje  ir 2015metais JAV.

Atrasta nauja vorų rūšis, kuri gali plaukioti ir gaudyti žuvis.

Nauja gyvūnų rūšis pavadinta fiziko ir Pasaulio mokslo festivalio bendraįkūrėjo Briano Greene‘o vardu.

Vorai yra maždaug plaštakos dydžio ir vandens paviršiuje juda bei grobio ieško nedidelių vibracijų, arba bangų, pagalba.

Šie vorai minta žuvimi, varlėmis, buožgalviais ir cukranendrių rupūžėmis bei svariai prisideda prie kenkėjų populiacijos reguliavimo.

Vorai yra ir geri plaukikai. Kartais juos galima pastebėti mikliai judant vandens paviršiumi vidurinėmis kojomis.

 

Gyvis, sudominęs mokslininkus: žuvis gyvena permatomo padaro pilve.

Paslaptingame vandenynų pasaulyje buvo aptikta, švelniai tariant, keista sąjunga – žuvytė ramiai sau gyvenanti svetimo padaro pilve, kuris, regis, dėl to nė kiek neprieštarauja.

Fotografas Wayne'as MacWilliamsas panėrė į vandenį netoli Singerio salos Palm Byče (Florida) nieko nesitikėdamas, tačiau netrukus įamžino kadrą, kuris nemenkai sudomino internautus ir net mokslininkus.

Jūros dugne vyras užfiksavo labai įdomų vaizdą – permatomą jūros gelmių būtybę, kurios pilve styrojo blizganti žuvis.Patyrę biologai Sara Matye bei Jeffas Milisenas, vis dėlto, rado paaiškinimą: „Priešingai nei atrodo, ši žuvis nėra suvalgyta. Ji šitaip slepiasi gaubtagyvio organizme. Besivystanti žuvytė šiuo dideliu „namu“ naudosis tol, kol bus pajėgi tamsiuose vandenyno gelmėse išgyventi pati“.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Prie Žemės artėja milžiniškas asteroidas

 

Antradienį (2016-03-08)prie mūsų planetos priartės asteroidas, galintis šalia Žemės atsidurti arčiau, nei kai kurie aplink ją skriejantys palydovai. Mokslininkai teigia, kad taip arti milžiniški asteroidai pro mūsų planetą praskrieja itin retai.

30 metrų skersmens asteroidas 2013 TX68 buvo pastebėtas prieš trejus metus potencialių kosmoso grėsmių Žemei ieškančios astronomų komandos, rašo „The Guardian“.

Kol kas asteroido orbitos kelias lieka neaiškus, tačiau manoma, kad kūnas arčiausiai mūsų planetos atsidurs antradienį ir nuo jos bus nutolęs per daugiau nei 20 tūkst. kilometrų.

Tikslų asteroido dydį ir atstumą iki Žemės mokslininkai įvardins antradienį.

Anot astronomo Seano Marshallo iš Cornellio universiteto Niujorke, tokie dideli asteroidai prie Žemės priartėja arčiau už palydovus tik kartą per dešimtmetį.

Asteroidas 2013 TX68 aptiktas 2013 m. spalio 6 d. Jis labai panašus į prie Čeliabinsko nukritusį meteoritą, tačiau yra gerokai didesnis. Asteroido 2013 TX68 sprogimas Žemės atmosferoje išskirtų dvigubai daugiau energijos, nei Čeliabinske  prieš trejus metus.

Meteoritas – dangaus kūnas, nukritęs ant žemės, o asteroidas skrieja elipsine trajektorija aplink Saulę.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Selemonas Paltanavičius:

Ar vieversiai linksmi sugrįžta?

Vasario 24-ąją į Lietuvą sugrįžta vieversiai – tą žino visi ir kiekvienas. Tikriausiai, tą žino ir patys vieversiai, nes vis dažniau šią dieną juos tikrai regime.

Kaip ten yra su tomis paukščių grįžimo šventėmis? Jų neturime daug, tik vienas baltasis gandras yra „turtingas“, nes turi 2 savo šventes – sugrįžimo (taigi – Gandrines, kovo 25-ąją) ir išskridimo (rugpjūčio 24-ąją). Kovo 4-ąją bus kovų diena, kovo 19-ąją, per Juozines, sugrįš pempės. O kitiems tokių švenčių taip ir neteko. Gal todėl ir vieversys, savo šventę turėdamas, grįžta linksmas, pasiruošęs sveikinti pavasarį ir gimtinę?

Ar paukščiai tikrai grįžta linksmi? Vargu ar tą galėtų pasakyti net jie patys. Mums sunku suprasti paukščius ir kitus gyvūnus, ypač jų nuotaikas, todėl daug ką nusprendžiame pagal savo pojūčius.

Tačiau tikrą pavasarį, kovo pradžioje, vieversiai grįžta ne tik „užsiregistruoti“, bet skrenda čirškaudami, taigi – lydimi pakilios nuotaikos. Paukščiai savo žiemavietėse negieda, jie prabyla tik susitikę su gimtine. Gal ir ne visai būsime teisūs, tačiau atrodo, jog jie gieda dar ir todėl, kad čia, gimtinėje, jiems niekas niekada nelinki blogo.

Tačiau kalbėkime apie viską iš eilės. Jei prisiminsime „tikras“ lietuviškas žiemas, vasario 24-oji neatrodo labai jauki paukščiams; dažnai vasario gale dar tvyrodavo žiema.

Tai dabar jos neregime... Kaip ir iš kur radosi vieversio diena būtent tokiu metu? Skeptikai pripažįsta, kad tądien paukščiai turėjo būti stebimi, iš kur kitur būtų sugalvotas paukščio pasveikinimas?

Tačiau vasario 24-oji pagal juos galėjusi būti gerokai vėliau. Paklausite – kaip tai? Daug ką paklaidina žinios apie kalendorių kaitą, kai daugiau kaip prieš 400 metų (1582) įvestas Grigaliaus kalendorius net 13 dienų paankstino anksčiau naudoto Julijaus kalendoriaus datas. Taigi, skeptikai teigia, jog vieversiai iš tikro parskrisdavo tik kovo 7 ar 8 dienomis pagal senojo kalendoriaus skaičiavimus. Ar tokie teiginiai turi nors kiek tiesos?

Visi mes turime žinoti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir kitos Europos valstybės Grigaliaus kalendoriumi pradėjo naudotis nuo pat jo paskelbimo. Netgi esant Rusijos imperijos okupacijai (Rusija Grigaliaus kalendorių oficialiajame gyvenime pripažino tik 1917 metais) tradicijos buvo išsaugotos, prie to labiausiai prisidėjo mūsų tautinės ir bažnytinės šventės. Tuo labiau, šis kalendorių kaitaliojimas visai nerūpėjo ir nerūpi patiems vieversiams – jie kaip parskrisdavo (patys pirmieji) vasaro 24-ąją, taip savo tradicijos ir neišdavė.

O dabar – apie tuos paukščių linksmumus. Giedantis vieversys, atrodo, nestygsta džiaugsmu – jo giesmė, tokia vingri ir optimistinė bei garsi, yra lyg geros nuotaikos pliūpsnis. Nepanašu, kad giedoti paukščiui būtų vargas. Kodėl manome, kad jam linksma?

Gali būti, kad paukščiai visai kitaip pasijunta ne tik pasiekę savo perimvietes, bet ir atsidūrę aplinkoje, kur jų niekas nepersekioja, nenaikina. Dirviniams vieversiams, kaip ir daugeliui kitų mūsų paukščių, per pastaruosius 50 metų kliuvo nelengvi išbandymai – jiems teko kentėti drastiškus kraštovaizdžio pokyčius, surasti užartus, šienavimo metu sunaikintus savo lizdus. Tačiau patys baisiausi išbandymai ir didžiausios netektys vieversių laukia žiemavietėse. Ir ne kur kitur, bet Europoje!

Žiemoti mūsų vieversiai skrenda į Pietų Europą, dalis jų – į Afriką. Gėda sakyti, bet dirvinis vieversys yra daugelio Pietų Europos valstybių medžiojamųjų paukščių sąrašuose.

Mums šis faktas atrodo baisus – kas galėtų nušauti, sugauti ir paprasčiausiai suvalgyti vieversį? Skelbiama oficiali statistika rodo, kad Europoje kasmet sumedžiojama 2,5 milijono vieversių. Vien tik prancūzai jų sunaikina apie 600 000 (oficialiai)!

Skelbiama oficiali statistika rodo, kad Europoje kasmet sumedžiojama 2,5 milijono vieversių.

Kiti šių skaičių neskelbia, bet pamąstykite patys: Italijoje 710 000 medžiotojų paukščius gali medžioti (ir medžioja) 60 dienų per sezoną, kasdien nušaudami ar pagaudami po 30 vienetų. Oficialiai jie skelbia sunaikinantys 17 milijonų giesmininkų, dar šiek tiek ančių, putpelių, karvelių, tilvikų. O Malta, Kipras, o Ispanija?

Vokiečiai suskaičiavo, kad per pastaruosius 45 metus daugelyje Vidurio ir Vakarų Europos šalių dirvinių vieversių populiacija sumažėjo 50 procentų. Kiek metų reikės likusiems 50 procentų sunaikinti?

Nežinome, kiek mūsų vieversių sugrįš šį pavasarį. Tačiau jie tikrai skubės pasprukti iš ten, kur nuo rudens buvo šaudomi, ir skris namo, kur galima laimingai giedoti. Taigi – jie galės būti linksmi...

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nuodingi, bet naudingi: kuo padeda musės, driežai, skorpionai ar vorai?

Nors tikėjimo doktrinos liepia mylėti visus ant žemės paviršiaus ropinėjančius gamtos kūrinius, kai kurie gyviai kelia baimę ir pasišlykštėjimą. Nepaisant neigiamų asociacijų, net patys bjauriausi padarai gali teikti naudą.

Genetikų lobis

 

Kambarinės musės šiltuoju sezonu tik ir taikosi įskristi pro atvirus langus, orlaides. Nepageidaujamas viešnias vejame lauk. Šie vabzdžiai minta pūvančiomis organinėmis medžiagomis: šiukšlėmis, maisto atliekomis, ekskrementais ir gaišena. Ant jų paviršiaus, ypač kojų, aptinkama apie 100 įvairių potencialiai pavojingų ligų sukėlėjų, kurie gali būti perduoti žmonėms. Muses atvilioja mūsų namuose laikomas maistas – ant jo nutūpusios perneša bakterijas ir kirmėlių kiaušinėlius, savo išmatomis užteršia langų stiklus ir šviestuvų gaubtus.

 

Yra daugybė svarių priežasčių, kodėl gyvenamoje aplinkoje šių vabzdžių reikėtų vengti. Nustebsite sužinoję, kad musės padeda mokslininkams rinkti informaciją apie žmonių ligas.

 

JAV Kornelio universiteto genetikai tyrinėja musių DNR, kuris turi sąsajų su žmonių genomu. Štai muselė drozofila, kuri pastebima ant pūvančių, sugedusių vaisių ir daržovių, turi net 60 proc. žmogaus genų. Laboratorijose genetikai gali modeliuoti ir tirti, kaip organizmas reaguoja į ligas, medikamentus.

 

Analizuodami kambarinės musės genus, biologai kuria naujus vabzdžių kontrolės metodus, aiškinasi, kaip gyviai įgauna atsparumą naudojamiems chemikalams. Jiems labai smalsu, kodėl musės, nešiodamosi tokį mikrobų kiekį, neužsikrečia pačios.

 

Vaistas nuo skausmo.

Vorų fobija patenka tarp dešimt labiausiai paplitusių žmonių baimių. Daugeliui pamačius kampe tūnantį ilgakojį gyvį, pašiurpsta oda, tačiau yra begalė šių padarų mylėtojų, laikančių juos kaip augintinius. Pasaulyje priskaičiuojama apie 40 tūkst. vorų rūšių, jų randama visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

Nors ne visi vorai kanda ir turi nuodingas liaukas, apie tuzinas rūšių kelia realų pavojų žmonių sveikatai, pvz., juodoji našlė, rudasis atsiskyrėlis, Hobo voras. Gyvių įkandimas gali sukelti karščiavimą, niežulį ar bėrimą, pykinimą, vėmimą, hipertenziją, dusulį. Labai retai susitikimas su voru būna mirtinas.

Nors šie padarai pavojingi, yra labai naudingi pasitelkus farmaciją. Australijos Kvinslendo universiteto mokslininkai atrado, kad kai kurie junginiai, išskirti iš vorų nuodų, gali būti naudojami gydant lėtinį skausmą. Australai ištyrė 205 rūšis ir atrado vieną, kurios atstovų nuodai slopina skausmo receptorius.

Novatoriškas vaistas tiesiai iš gamtos padėtų milijonams žmonių visame pasaulyje. Medicinoje naudojami ne tik vorų nuodai. Po ilgų tyrimų paaiškėjo, kad tinklo gijas galima laikyti žmonių nervų prototipais. Remiantis jų struktūra, siekiama sukurti dirbtinius nervus, kuriuos būtų galima implantuoti į pacientų kūnus.

Natūralus antibiotikas.

Palyginti su vorais, bites mylime labiau ir nevaikome jų su laikraščiu kaip musių. Jei bitutė nutūpė ant stalo, stengiamės nesužaloti, švelniai perkeliame į saugią vietą. Juk šie darbštūs vabzdžiai gamina medų, bičių pikį, duonelę ir kitus vertingus produktus. Pasak JAV Vašingtono universiteto medicinos mokyklos tyrėjų, bitės gali dar daugiau.

Jų nuoduose aptinkama melitino – medžiagos, kuri, kaip spėjama, galėtų sunaikinti žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV). Mokslininkai teigia, kad šis baltymas gali suardyti dvigubą viruso membraną. Atradimas padėtų kuriant apsaugos priemones, pavyzdžiui, gelius, saugančius nuo užsikrėtimo lytiniu būdu.

Švedijos Lundo universiteto biologai nustatė, kad bičių produktai veikia ne tik virusus, bet ir bakterijas. Bičių medaus skilveliuose aptinkama pieno rūgšties bakterijų, kurios veikia lyg antibiotikai. Jos kovoja su ligų sukėlėjais, kurie atsparūs daugeliui medikamentų, išgydo net auksinį stafilokoką. Jei turimi antibiotikai jau nesugeba įveikti infekcijų, naujos kartos vaistai iš bičių produktų galėtų tapti gyvybiškai reikalinga alternatyva.

Balzamas širdžiai.

Vien JAV priskaičiuojama apie 90 įspūdingų skorpionų rūšių. Gyviai slepiasi uolose, po akmenimis, smėlyje, todėl tampa nemaža keliautojų problema. Visi skorpionai yra nuodingi, tačiau mirtiną pavojų žmogui kelia tik 25–30 rūšių atstovų įgėlimas. Jei supykęs skorpionas paženklino odą geluonimi, nuodai gali sukelti šiuos negalavimus: gali pasunkėti kvėpavimas, atsirasti raumenų spazmai, pakilti kraujospūdis, padidėti ar sumažėti, tapti nereguliarus širdies ritmas.

Nepaisant to, kad toksinės skorpionų išskiriamos medžiagos sukelia grėsmingus simptomus, jos naudojamos širdies ligoms gydyti. Tyrėjai iš Viskonsino-Madisono universiteto patvirtino, kad junginiai, išskirti iš Afrikos imperatoriškojo skorpiono nuodų, veiksmingai kovoja su širdies nepakankamumu. Specifinės medžiagos veikia tik širdies raumens ląsteles, skatina jų susitraukimą lyg elektroniniai stimuliatoriai.

Kiti biologai rašo, kad atrado skorpioną, kurio nuodai padeda aritmijos atveju, nes užtikrina sklandų nervinių impulsų sklidimą. Jungtinės Karalystės Lidso tyrėjai išskyrė junginį – margatoksiną, kuris ateityje padėtų išvengti komplikacijų po širdies vainikinių kraujagyslių šuntavimo operacijos. Šie pavyzdžiai įrodo, kad natūraliai gamtoje esančios medžiagos gali būti pavojingos, tačiau naudojamos tiksliai ir mažais kiekiais – gydo, o ne žaloja.

Panacėja nuo vėžio.

Iš visų šiame straipsnyje aprašytų būtybių varlės tikriausiai kelia mažiausiai neigiamų emocijų. Tai – gana įdomios reptilijos. Jos geba nušokti 20 kartų ilgesnį atstumą už savo kūną, o kai kurių rūšių atstovės tobulai slepiasi gamtoje, nes spalviškai panašios į žolę, akmenis. Tik nedaugelis varlių yra nuodingos ir gali pakenkti žmonėms.

Itin pavojingos rūšys (dažniausiai labai margos) išskiria toksinus per odą. Amerikos indėnai sutepdavo varlių gleivėmis strėles ir jos tapdavo mirtį nešančiais ginklais. Mažai kas žino, kad kurkiantys gyviai gali išgelbėti žmoniją nuo vėžio. Airijos Belfasto Karalienės universiteto specialistai nustatė, kad tam tikros rūšies varlių ir rupūžių organizmas gali reguliuoti naujų kraujagyslių susidarymą. Kaip tai susiję su navikais? Medikai aiškina, kad augliams augti ir plisti būtinas geras aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis. Štai kodėl navikai dažnai būna apraizgyti tankiu kraujagyslių tinklu.

Jei mokslininkams pavyktų panaudoti iš varlių išskirtas medžiagas, piktybinio darinio kraujagyslės sunyktų kartu su visu naviku. Ir, priešingai, specialius baltymus, kurie skatina kraujo indų regeneraciją ir audinių atsinaujinimą, galima pritaikyti gydant insulto pasekmes.

Sergantiems diabetu.

Australijoje gyvenantys Komodo varanai yra didžiausi pasaulyje driežai. Juos garsina ne tik į drakonus panaši išvaizda, bet ir mirtinai pavojingi nuodai, kuriais gyviai nužudo savo auką. JAV Šiaurės Karolinos universiteto biologai paskelbė, kad vienas iš žinomų nuodingų driežų – šiurpusis nuodadantis – gali tapti ligonių išsigelbėjimu. Gyvūno seilėse rasta junginių, kurie padėtų diabetu sergantiems žmonėms kontroliuoti kūno svorį.

Iš roplių išskirtos medžiagos veikia kasą ir skatina insulino išskyrimą. Laboratorijose pagamintas sintetinis analogas jau išbandytas su pacientais. Apie 46 proc. naujus vaistus išbandžiusių žmonių pavyko suvaldyti cukraus kiekį kraujyje. „Šiurpieji nuodadančiai ėda tik 3–4 kartus per metus, todėl jų organizmas išskiria fermentus, dėl kurių grobis virškinamas ilgai ir kūnas gliukoze aprūpinamas palaipsniui“, – atskleidė tyrėjai.

Minėtas driežas – ne vienintelis roplys, galintis pasitarnauti medicinos labui. Aptikta gyvačių, kurių nuodai mažina kraujospūdį, kovoja su vėžinėmis ląstelėmis. Liaudies medicinoje nuo senų senovės naudojamos gyvačių ištraukos, nuovirai ir tepalai. Jie padėdavo sergantiems reumatu, kenčiantiems sąnarių, raumenų skausmą.

Teigiama, kad nuodai gelbėja nuo infarkto, venų trombozės, valo kraujagysles. Neseniai pasirodė pranešimų apie vaistus su gyvačių toksinais, kurie naudojami Parkinsono, Alzheimerio ligų atvejais. Taigi XVII a. britų filosofės Mary Astell pasakyti žodžiai, kad „kiekvienas gyvis žemėje turi paskirtį ir yra naudingas“, tebėra aktualūs.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nežinomas jūrų gyvis, vadinamas „violetine kojinaite“, kursto mokslininkų aistras.

Biologai atskleidė giliavandenio gyvūno, savo išvaizda primenančio išverstą violetinę kojinaitę, paslaptį.

Daugiau nei 60 metų mokslininkai negalėjo suprasti, kaip veikia gyvio Xenoturbella gyvybės grandinė ir kokiai gyvūnų grupei jis priklauso.

Xenoturbella pirmą kartą aprašyta 1949 m.: jis neturi nei akių, nei smegenų, nei virškinimo sistemos. Tik nedidelę burną, kuri atlieka ir šalinimo funkciją.

 

Pirmieji genetiniai tyrimai parodė, kad „violetinė kojinaitė“ yra moliuskas. Bet netrukus išaiškėjo, kad mokslininkai suklydo.

Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad lervos stadijoje Xenoturbella yra vidinis moliuskų parazitas. Taip gimė versija, kad Xenoturbella – tai išsivysčiusių gyvūnų palikuonis, evoliucijos metu netekęs daugybės bruožų. 

 

Ir tik visai neseniai, ekspedicijos Ramiajame vandenyne metu, povandeniniams nuotoliniu būdu valdomiems aparatams nufilmavus keturias naujas giminingas Xenoturbella rūšis, biologai pagaliau nustatė šių gyvūnų vietą biologinėje sistemoje.

Genetinė analizė parodė, kad „violetinės kojinaitės“ – vienas primityviausių gyvių planetoje. 

 

Tačiau tuo „violetinės kojinaitės“ tyrinėjimai dar nesibaigs. Mokslininkai nori pamatyti, kaip „violetinė kojinaitė“ maitinasi. Pasak jo, gyvūno burna labai nedidelė, be dantų ir įsiurbimo straubliuko. Todėl lieka neaišku, kaip jis sugeba atsikąsti dvigeldžių moliuskų.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nufilmuotas rečiausias ir paslaptingiausias planetos vandenynų žinduolis.

Tarptautinė jūrų biologijos grupė sugebėjo pirmą kartą užfiksuoti itin retos ir paslaptingos rūšies banginį. Sunku patikėti, tačiau šių banginių rūšis atrasta tik 2003 m. lapkričio 20 d., o mokslininkai iki šiol nežino, kiek jų gali plaukioti mūsų planetos vandenynuose.

Biologai stebėjo 44 banginių grupių stebėjimus. Jiems pavyko paimti 18-os suaugusių individų odos mėginių. Taip Omuros banginių, dar vadinamų nykštukiniais finvalais, egzistavimas galutinai buvo įrodytas atlikus genetinę mėginių analizę.

„Daugybę metų žinojome tik menkas teorines šių banginių egzistavimo galimybes – neturėjome jokių įrodymų, – pabrėžia tyrimo autorius. – Šie banginiai gyvena atokiuose regionuose, o pastebėti juos jūroje labai sunku, nes jie yra maži – jų kūno ilgis siekia tik 10-11 metrų. Be to, jie nešvirkščia fontanų.“

Įdomūs faktai apie šunis: gali užuosti net vėžį.


Šunų uoslė yra tokia puiki, kad jie gali aptikti vėžį anksčiau, nei jį gali nustatyti gydytojas. Šunys užuodžia plaučių vėžį, pauostę asmens iškvepiamo oro.

Pirmojo pasaulinio karo metais šunys su pritvirtintais pagalbos rinkiniais buvo išmokyti mūšio lauke užuosti ir taip surasti sužeistus žmones. Taip pat keturkojai nešiojo žinutes palei fronto liniją. Kai kurie buvo išmokyti užuosti priešų karius.

Šunų vaidmuo buvo tos svarbus, kad 1917 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta speciali karo šunų mokykla. Jie taip pat buvo naudojami, traukiant kulkosvaidžius ir įrangą.

Kaip teigiama Gwen Bailey knygoje „Ką galvoja mano šuo“, šuns protas prilygsta 2–3 metų vaiko protui. Tai reiškia, kad jie gali suprasti apie 150–200 žodžių, įskaitant rankų judesius atitinkančius signalus ir komandas žodžiu.

Ne tik kačių, bet ir šunų nosies atspaudų piešiniai yra unikalūs – kaip žmogaus pirštų atspaudai. Jie gali būti naudojami šuns tapatybei nustatyti.

Kroatijos mokslininkai ištyrė, kad gatvės žibintai pradėjo virsti, nes ant jų dažnai žymėjosi šunys, kurių šlapimo cheminė sudėtis paveikė metalą.

Bene geriausia veislė, kurios atstovą turėtumėte imti pasivaikščioti, jeigu norite susirasti antrąją pusę, yra auksaspalvis retriveris. O prasčiausias pasirinkimas šiuo atveju būtų pitbulis, rašoma leidinyje „Planetos šuo“.

Viena apklausa parodė, kad apie 30 proc. šunų savininkų pripažįsta, jog mėgsta kalbėtis su savo šunimi telefonu arba palikti pranešimus autoatsakiklyje, kai būna išvykę.

Nors veislinių šunų vardai kilmės dokumentuose – labai įmantrūs, namuose visus šunis kviečia daug paprastesniais vardais. Kaip seniau buvo vadinami šunys? Yra išlikę žinomi 77 senovės Egipto šunų vardai. Jie nurodo spalvą ir charakterį. Pavyzdžiui, Juodis, Anglis, Geras Piemuo, Patikimas, Drąsuolis.

Drąsių šunų netrūksta ir šiandien. Mūsų laikais keturkojai pagalbininkai tarnauja kaip gelbėtojai ir policijos bei muitinės pareigūnų padėjėjai. Jie dalyvauja terapinėje veikloje, padeda akliesiems ir atlieka daugybę kitų funkcijų.

Manoma, kad pasaulyje yra apie 400 mln. šunų. Daugiausia jų suskaičiuota Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Prancūzijoje.

Lietuvos miške pasieniečiai aptiko didelės meškos pėdsakus.

Spėjama, kad galingas gyvūnas į Lietuvos girias atkeliavo iš Baltarusijos.

Nustatė, kad meškos pėdsako dydis – 27 centimetrai. Tai reiškia, kad gyvūnas yra didelis.

„Meška, tai ne begemotas, todėl negalima sakyti, kad mums buvo labai didelė staigmena. Aišku, jos Lietuvoje negyvena, užsuka retai, bet Baltarusijoje meškų yra, tai natūralu, kad kartais užklysta ir pas mus“

Pastarąjį kartą meškos pėdsakai į Gelednės miške (Ignalinos r.) buvo pastebėti 2009 metais.

Kiek kraujo praradę neišgyventume?

 

Kraujas – mūsų gyvybės eliksyras. Jis perneša deguonį, reguliuoja temperatūrą, metabolizmą, taip pat atlieka svarbų vaidmenį mūsų imunitetui. Mūsų organizmas tiesiog neegzistuotų be kraujo. Todėl natūraliai kyla klausimas – kiek kraujo žmogus daugiausia gali prarasti, kad dar liktų gyvas? Kas darosi mūsų organizme, kai prarandama daug kraujo?

Pradėkime nuo to, kad mediciniškai didelio kiekio kraujo netekimas vadinasi hemoragija. Hemoragija pasireiškia tada, kai nemaža dalis kraujo „dingsta“ iš kraujotakos sistemos pažeidus kurią nors kraujagyslę. Hemoragija gali būti tiek vidinė, tiek išorinė. Ir ją sukelti nėra taip jau ir sunku.

Egzistuoja daugybė įvairiausių traumų, kurios gali ištikti žmogų. Taigi egzistuoja ir daugybė hemoragijos galimybių būtent per tas traumas. Kai kuriuos pažeidimus galime sutvarkyti ir patys – nedideli įpjovimai, nubrozdinimai, sumušimai. Svarbu išvalyti ir dezinfekuoti žaizdą bei ją sutvarstyti. Tačiau pažeidus didžiąsias arterijas, reikia profesionalios ir skubios pagalbos.

Sudėtingiausi ir pavojingiausi pažeidimai būna tose kraujagyslėse, kurios yra kaklo, pilvo, šlaunų srityje. Pažeidus pagrindinę šlaunų arteriją, žmogus sąmonės gali netekti per mažiau nei minutę ir per kelias minutes numirti.

Štai mažiausiai pavojinga hemoragija – kai netenkama iki 15 proc. kraujo. Pavyzdžiui, kraujo donorai netenka 8–10 proc. kraujo, ir dažnais atvejais jokie simptomai nepasireiškia. Praradus 15–30 proc. kraujo, įsijungia kompensaciniai organizmo mechanizmai: širdis plaka greičiau, kad aprūpintų deguonimi audinius ir organus. Pacientui būna silpna, jis išbąla, krinta kūno temperatūra.

Trečios klasės hemoragija pasireiškia netekus 30–40 proc. kraujo. Situacija gana prasta. Būtina kraujo transfuzija. Širdis pradeda plakti dar greičiau, krinta kraujo spaudimas, susitraukia mažosios kūno kraujagyslės.

Na, ir galiausiai ketvirtos klasės hemoragija. Skubi pagalba būtina, priešingu atveju žmogų ištiks mirtis. Širdis nebepajėgia aprūpinti organizmo deguonimi, palaikyti kraujo spaudimo, ištinka hipovoleminis šokas, kurio prognozė priklauso nuo prarasto kraujo kiekio, kraujo praradimo greičio, įvairių ligų.

Hemoragijos poveikis įrodo kraujo svarbą mūsų organizmui ir kiekvieno organo ar organų sistemos sveikatai.

 

Sraigių nykimas leidžia spėti, kad šeštasis masinis išmirimas – jau ne už kalnų.

Nors dauguma stuburinių rūšių, kaip žinduoliai ar paukščiai  išgyvena geriau nei tikėtasi, bestuburiai nyksta labai sparčiai. Nauji duomenys rodo, kad gali būti žuvę jau 7 proc. gyvūnų ne žinduolių.

Konservatyvūs mokslininkai sako, kad kasdien nuo Žemės paviršiaus dėl žmonių veiklos pranyksta 100 gyvūnų rūšių, o tai gali būti prilyginama biologinei katastrofai – didžiausiai nuo dinozaurų išnykimo.

Tiesa, tikslių įrodymų apie išmirimus yra nedaug. Iš 1,9 mln. žmonijos įvardintų gyvūnų rūšių išnykusioms priskirta vos 800. Taip yra dėl to, kad tik keli tyrėjai stebi bestuburių išnykimus.

Mokslininkai ėmė tirti duomenų bazes, muziejų kolekcijas ir ekspertų vertinimus, kad nustatytų žemės sraigių praradimus – grupę bestuburių su gana gausiais įrašais. Jie nustatė, kad maždaug dešimtadalis iš 200 žinomų rūšių yra išnykę.

Kadangi yra daug endeminių sraigių mažose salose, kur išmirimas labiau tikėtinas, sausumos sraigės, lyginant su kitais bestuburiais, gali nebūti tipinis atvejis.

Atsižvelgami į tai mokslininkai mano, kad mes jau praradome 7 proc. Žemės gyvūnų rūšių.













Pašiliai: vieta Lietuvoje, kurioje pamatyti tikrus stumbrus - lengviausia

Pašilių stumbryne laikomi stambiausi laukiniai gyvūnai – Europos stumbrai, įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinę Raudonąją knygą.
Iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje, gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui žemdirbystės plėtra ir beatodairiškos medžioklės juos išstūmė į mažai tinkamus gyventi nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 m. stumbrai Lietuvoje buvo išnaikinti.
Pašilių stumbrynas įkurtas 1969 metais, kai iš Rusijos Prioksko teraso rezervato Pašilių miško aptvarus buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai. 1970–1972 m. atkeliavo dar aštuoni stumbrai. 1971 m. čia gimė pirmasis stumbriukas. Jis pavadintas Giriniu. Šiame stumbryne gimstantiems stumbriukams pagal tarptautinį susitarimą duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Nuo 1973 m. stumbrai kurį laiką iš aptvarų buvo išleidžiami į laisvę. Taip Lietuvoje pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Šiuo metu aptvaruose gyvena 21, laisvėje maždaug 30-40 km spinduliu aplink stumbryną klajoja 72 stumbrai.

 

 

 

 

 

 

 

Žemės valanda: įdomūs faktai apie energiją.

Žmonės kasdien be reikalo išeikvoja aibę energijos, pradedant nuolat veikiančiais nenaudojamais išmaniaisiais įrenginiais, baigiant iš kištukinio lizdo neištraukiamais krovikliais. Perteklinis energijos eikvojimas kainuoja ne tik kiekvienam iš mūsų atskirai, bet ir bendrai pasaulio ekonomikai.

Klimato atšilimas veikia net vorus: jie bus triskart greitesni, didesni ir sparčiau dauginsis.

Archeologai rado „pirmąjį žmogų“, kuriam – 2,8 mln. metų.

Mokslininkai Etiopijoje aptiko žmogaus žandikaulio fosiliją, kuriai yra per 2,8 mln. metų. Šis atradimas leidžia daryti išvadą, kad žmonių (Homo) rūšis yra bent 400 tūkst. metų senesnė nei buvo manoma iki šiol.